Jameso Martino romanas „Abatija“ – tai pasakojimas apie praradimo skausmą ir gebėjimą atsitiesti, gyvenimo tuštumą ir jo prasmę, abejones ir supratimą, apie kankinantį klausimą: „Kodėl tai nutiko būtent man?“ Nelaiminga, sūnaus netekusi Ana kenčia ir sunkiai įveikia ją užklupusią neviltį. Buvęs talentingas architektas Markas dirba vienuolyne dailide ir tyliai stebi, kaip gyvenimas krypsta kita linkme, nei jis norėtų. Abatą Paulių kartais kankina abejonės, ar nutaręs užsidaryti vienuolyne priėmė teisingą sprendimą. Visi šie žmonės susitinka abatijoje, ir tas susitikimas pakeičia jų gyvenimą.