Kur yra Meilė, ten yra Dievas
Jeigu reikėtų apibendrinti ir dviem žodžiais nusakyti visą šv. Teresės Kalkutietės gyvenimą ir mokymą, tie žodžiai neabejotinai būtų Dievas ir meilė. Dievas buvo jos egzistencijos, gyvenimo, meilės Dievui ir artimui, jos mokymo centras. Tačiau jei reikėtų išsiversti su vienu žodžiu, tas žodis būtų meilė. Dievas pasinaudojo šv. Teresės Kalkutietės rankomis ir širdimi, kad parodytų savo meilę šių dienų pasaulyje.
Visiems vienuolinės šeimos nariams ir tiems, kurie troško dalytis Dievo Meilės Misionierių charizma, šv. Teresė Kalkutietė dažnai siuntė pamokančius, drąsinančius, o kartais ir perspėjančius žodžius. Jos pamokymai yra pirminis šio citatų rinkinio šaltinis. Knygoje taip pat skelbiami vieši pasisakymai ir laiškai. Nors šv. Teresės Kalkutietės mokymas buvo skirtas konkrečiai žmonių grupei, jis tinkamas ir suprantamas visiems.
Šv. Teresė Kalkutietė Kur yra Meilė, ten yra Dievas Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė Įsigyti šią knygą galima ČIA
Knygelę sudaro trumpi pasakojimai, maldelės, mintys iš Šventojo Rašto ir nesudėtingi darbeliai, kurie padės vaikui suprasti maldos prasmę ir būdus. Mažieji skaitytojai patirs, kaip svarbu ir gražu kalbėtis su Dievu taip, kaip kalbamasi su mama ir tėčiu. Ir kaip puiku, kai tai tampa kasdieniu įpročiu.
Tai graži ir vilties sklidina knyga. Labai svarbi knyga. Patyriau Šventosios Dvasios veikimą, kai skrisdamas lėktuvu skaičiau jos rankraštį. Ten, lėktuve, staiga pasijutau priartintas prie tam tikros tiesos šventovės. Tuose puslapiuose buvo aiškiai justi Dvasia, tą akimirką grąžinanti mane į Tėvo širdį. Tarytum skęstantis žmogus, visomis išgalėmis mėginantis iškilti į paviršių ir siurbtelėti oro gurkšnį, pajutau pradedantis suvokti Dievo meilę man ir tai, ką reiškia būti Jo sūnumi. Nealas Lozano neklysta – grįžti į Tėvo širdį yra karščiausias ir ryžtingiausias siekis.
Johnas Eldridge'as, populiarus rašytojas, knygų Ilgesys, Vyro kelionė, Laukinis širdyje. Atskleidžiant vyro sielos paslaptį, Žavingoji. Atskleidžiant moters sielos paslaptį, autorius
Nealo Lozano knygoje Tėvo širdis atsiskleidžia Tėvo meilės tiesa ir grožis, teikiantys gyvenimą kiekvienam iš mūsų. Autoriaus pastangomis Tėvo švelnią meilę lengva apčiuopti ir suvokti. Per pasakojimus, kontempliatyvius apmąstymus ir asmenines maldas esame kviečiami iš naujo priimti didžiausią dovaną – mylintį ir švelnų Tėvo apkabinimą.
Šiame maldynėlyje rasite maldų, kurias galėsite kalbėti sirgdami: kentėdami ligoninėje, laukdami operacijos, nerimaudami dėl savo artimųjų. Knygelėje taip pat įdėta maldų už ligonius, gydytojus ir slaugytojas, paaiškinamas Ligonių patepimo sakramentas, siūlomos maldos prieš Patepimą ir po jo.
Šarlotė yra madingo vestuvinių suknelių salono Birmingame savininkė. Rengti nuotakas didžiajai gyvenimo dienai – jos pašaukimas ir aistra. Tačiau kodėl ji niekaip nesusiranda tobulos suknelės, nors artėja jos pačios vestuvių diena? Kodėl jai kyla abejonių, ar tekėti už Timo?
Tada Šarlotė aukcione įsigyja seną skrynią, o joje randa vintažinę suknelę. Ši atrodo kaip nauja. Bet iš kur ji atsirado? Kas ją vilkėjo? Kas užvirino skrynios užraktą ir į mažą šilkinį kapšelį įkišo kariškus žetonus? Kas rūsyje paliko skrynią dešimtmetei mergaitei? Ir kas tas paslaptingasis vyras violetine kaklaskare, tvirtinantis, kad suknelė buvusi „atpirkta“?
Šarlotė leidžiasi suknelės pėdsakais, mėgindama atsekti jos istoriją ir rasti nuotaką, kuriai ši tobulai tiktų. Iš pradžių tos paieškos tiesiog padeda užsimiršti, pačios meilei byrant į šipulius. Tačiau viskas pakrypsta netikėta linkme, kai Šarlotė susipažįsta su moterimis, vilkėjusiomis suknelę. 1912-aisiais ją apsivilko Emilė. 1939-aisiais – Merė Greisė. 1968-aisiais – Hilarė. Kiekvienos moters istorija pažymėta lūkesčių, skausmo ir lemties. Kiekviena iš jų gali pasidalyti nepakartojama patirtimi. Nes gražios šimtametės suknelės gijose įaustas pasakojimas apie Šarlotės paveldą, drąsos ir tikėjimo galią, tikrosios meilės grožį.
Evangelistas Lukas užrašė tokius Jėzaus žodžius: „Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, <...> panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas. O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus.“
Kiekvienas žmogus, rinkdamasis šeimos pašaukimą, galvoja ir apie būsimus šeimos namus. Kokie jie bus? Kaip pastatyti? Ant kokių pamatų stovės? Ar bus tvirti? Ar nesugrius menkiausiam vėjui pūstelėjus? Tikiu, kad panašius klausimus keliate prieš santuoką, tačiau ne per vėlu prie jų sugrįžti ir jau pradėjus šeimos gyvenimą, priėmus Santuokos sakramentą.
Kas gi yra ta uola, apie kurią kalba Lukas? Tai nuolatinis ryšys su Dievu. Jį palaikome skaitydami ir apmąstydami Dievo žodį, melsdamiesi ir vykdydami Dievo valią. Savo rankose laikote šeimai skirtą maldyną, kuris gali padėti sutvirtinti jūsų šeimą ir tarpusavio ryšį. Malda, į kurią esate kviečiami, padeda labiau mylėti vienas kitą, nes tikrai meilei reikia ne tik dviejų žmonių, bet ir Dievo. Drauge besimeldžianti šeima įveikia sunkumus, nes neįmanoma kartu melstis susipykus ir neatsiprašius vienas kito. Taip malda tampa šeimos gyvenimo centru.
Šis maldynas taip pat gali padėti tėvams įteikti vaikams pačią svarbiausią – tikėjimo dovaną. Pirmieji ir pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai, ir jie moko vaikus savo pavyzdžiu. Jei tėvai ir vaikai meldžiasi šeimoje, tai ir sekmadienio šventimas bažnyčioje vaikams nebus tik pavienis retas veiksmas, bet maldos šeimoje tęsinys. Malda šeimoje vaikui bus ta mokykla, kuri padės brandinti artimo meilės vaisius.
Linkiu ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis imti šį maldyną į rankas ir kartu su šeima melstis, kad Visagalis Dievas padėtų Jūsų šeimai vis labiau panašėti į Šventąją Šeimą.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Žymiausias šių laiko egzorcistas Tėvas Gabriele’ius Amorthas savo knygoje siūlo kovojant prieš velnią ir blogį pasitelkti įvairias maldas: užtarimo, biblines, išlaisvinimo nuo blogio, nuo kūno skausmų, nuo dvasios ir sielos ligų, prašant išgelbėjimo nuo pikto mirties valandą, maldas už sielų išlaisvinimą iš skaistyklos. Šioje knygoje rasite tas maldas, kurias per amžius Bažnyčia siūlė kaip itin veiksmingas maldas nuo šėtono bei blogio.
Šventojo Rašto skaitiniai kiekvienai dienai
Kalendorius parengtas atsižvelgiant į Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos patvirtintą Lietuvos liturginį kalendorių.
Prie kiekvieno mėnesio pateikiama Šv. Tėvo numatyta bendroji arba evangelizacijos intencija. Maldos apaštalu gali tapti kiekvienas krikščionis, pakanka aukoti Dievui savo maldas, darbus, džiaugsmus bei skausmus, prisimenant popiežiaus kiekvienam mėnesiui numatytas intencijas. Tam reikia nuoširdžiai sukalbėti tarp įvairių maldų pateiktą dienos paaukojimo maldą arba savaip ją išsakyti.
Šv. Teofanas Atsiskyrėlis (Georgijus Govorovas, 1815–1894) – Ortodoksų Bažnyčios vyskupas, publicistas, pamokslininkas.
Knyga „Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti" – tėvo Teofano laiškai savo dvasios dukrai, jaunai merginai, kuri nenori tekėti, bet į vienuolyną eiti taip pat nėra nusiteikusi. Tai pati garsiausia tokio pobūdžio šv. Teofano Atsiskyrėlio knyga – laiškų apie dvasinį gyvenimą rinkinys, kuriame teoriniai klausimai persipina su praktiniais tėvo Teofano patarimais. Šventasis nuoširdžiai apmąsto adresatei kylančias problemas ir jas padeda išspręsti vadovaudamasis turtingu dvasiniu Bažnyčios palikimu ir savo patirtimi. Knyga „Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti" – atviras ir tikslus žmogaus vidinio gyvenimo aprašymas. Joje atsiveria ilgas žmogaus kelias į Dievą ir visi tame kelyje tykantys pavojai.
Milano arkivyskupas Carlas Maria Martinis aiškina „Tėve mūsų“ maldą kunigams skirtose dvasinėse pratybose. Jo troškimas yra pasiekti maldos, kurios mus išmokė Jėzus, širdį ir dvasią. Arkivyskupo mintys tinka ir visiems pasauliečiams, kuriems rūpi dvasinis ir maldos gyvenimas.
Nors mes mokame šią maldą atmintinai, tačiau ji nuolat pateikia netikėtumų, kiekvieną kartą atrodo nauja, paslaptinga, daugiareikšmė. Dažnai gerai neįžvelgiame visų jos turtų. Carlas Maria Martinis kviečia skaitytoją atrasti neišsenkančius jos lobius. „Tėve mūsų" malda čia atsiskleidžia visa savo verte – lyg maža miniatiūra, brangenybė, kurios kiekvienas žodis gali būti išplėstas iki Kristaus didybės, o maldos trumpumas ir paprastumas rodo nepaprastą jos išmintį ir jėgą.
Carlas Maria Martinis gimė 1927 m. Turine. Jėzuitas, garsus Biblijos tyrinėtojas, vienas įtakingiausių autoritetų – ir ne tik katalikų pasaulyje. Kurį laiką Martinis buvo Popiežiškojo Biblijos instituto ir Popiežiškojo Grigaliaus universiteto rektorius. 1979–2002 m. Milano arkivyskupas; nuo 1983 m. kardinolas. 1986–1993 m. Europos Vyskupų Konferencijos Tarybos prezidentas. 2002 m., pasibaigus vyskupo tarnystės laikui, Martinis apsigyveno Jeruzalėje, kur atsidavė maldai ir tolesnėms Biblijos studijoms.
Grįžkite į namus – į Bažnyčią, kurią įkūrė Kristus. Vakarienė laukia ir Gelbėtojas kviečia: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).
Knygos Roma – mieli namai autoriai Scottas Hahnas, teologas, vos per plauką netapęs juvelyru, ir Kimberly Hahn, jaunystėje puoselėjusi svajonę ištekėti būtent už presbiterijonų pastoriaus, garsėjo kaip aršūs antikatalikai. Iki nepajuto vedančios Dievo rankos savo gyvenime. Pasak Scotto Hahno, jų tikėjimo kelionė prasidėjo kaip tikras detektyvas, netrukus virto siaubo istorija, o pasibaigė kaip didingas romantinis pasakojimas, kai Kristus juos, nenuilstančius tikėjimo piligrimus, parvedė namo – į Romos Katalikų Bažnyčią.
Dėl vidinės asmens dramos – žmogus ieško savo Kūrėjo ir atvirkščiai – visos atsivertimo istorijos vertos, kad jas išklausytume. Tačiau ne visos prikausto dėmesį ir nusineša su savimi kaip galinga upės srovė. Ši istorija būtent tokia. Patraukia bekompromisis autorių noras būti gyvo tikėjimo deglu. Iš kiekvienos eilutės sklinda primygtinis raginimas branginti savo tikėjimą, mokytis jo, sąmoningai suprasti, ką ir kodėl tikime.
„Kartais susergame viena keista liga ir nepajėgiame ištarti žodžių, kurie padarytų laimingus mus ir mūsų artimuosius. Tie žodžiai visai paprasti: „Myliu“, „Esi šaunus“, „Aš laimingas, būdamas šalia“, „Ačiū, kad esi“. Net Evangelijoje, norint priversti nebylius kalbėti, prireikia stebuklo.“
Šioje knygelėje – gyvi, jaudinantys pasakojimai, priverčiantys stabtetelėti ir susimąstyti.
Smagūs mažojo Albino ir jo angeliuko sargo Tirdelio nuotykiai bei išdaigos!
Šiandien Albinas galvoja tik apie save. Visą dieną jis išdarinėja kvailystes ir meluoja. Į pagalbą vėl skuba angeliukas Tirdelis. Šį kartą jis užsibalnojęs naujuosius ,,Širdies akinukus“. kaip veikia šie juokingi akiniai ir kokia iš jų nauda?
Nenuspėjama ir švelnumo kupina pasakėlė.
Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimą, tiek džiaugsmą patiriant. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
Pagal Romos apeigas
Parengta pagal „Liturgia Horarum“ antrąjį pavyzdinį leidimą (1985)
Eilinis laikas
XVII-XXXIV savaitės
Mielas jaunime!
Kviečiu jus nuodugniai susipažinti su Bažnyčios socialiniu mokymu.
Norėčiau, kad milijonas jaunų krikščionių, o dar geriau – ištisa karta savo amžininkams būtų „gyvas socialinis mokymas“. Pasaulio nepakeis niekas kitas, tik žmonės, su Jėzumi atiduodantys save tam pasauliui, su Juo einantys į užribius ir brendantys į patį purvą. Eikite ir į politiką, kovokite už teisingumą ir žmonių orumą, ypač už pačius vargingiausius. Jūs visi esate Bažnyčia. Stenkitės, kad ši Bažnyčia keistųsi, kad būtų gyva – girdinti beteisių šauksmus, vargstančiųjų ir tų, kuriais niekas nesirūpina, maldavimus.
Ir patys nenurimkite. Kai tai išvien darys daugelis, pasaulyje bus geriau ir žmonės pajus, kad per jus veikia Dievo Dvasia. Ir gal tuomet būsite kaip deglai, nušviečiantys tiems žmonėms kelią Dievop.
Taigi duodu jums šią puikią knygą, kad uždegtų jumyse ugnį. Kiekvieną dieną meldžiuosi už jus. Melskitės ir už mane.
Knygoje „Didžiosios skyrybos“ C. S. Lewisas vėl pasitelkia išskirtinį savo talentą kurti legendas ir alegorijas. Rašytojas sapne pasijunta esąs autobuse, kursuojančiame tarp pragaro ir dangaus. Tai išeities taškas nepaprastam apmąstymui apie gėrį ir blogį, tarsi ginčijantis su Williamu Blake’u, parašiusiu „Dangaus ir pragaro vedybas“. Pasak autoriaus, „[...] Jei atkakliai laikomės pragaro (ar net žemės), nematysime dangaus; jei priimame dangų, negalėsime išsaugoti nė mažiausių ar ir mieliausių pragaro atminimų“.
Žmonės vienaip ar kitaip nuolat stengiasi suderinti dangų ir pragarą. Jų pastangos kyla iš įsitikinimo, kad tikrovė niekada neverčia mūsų būtinai rinktis „arba – arba“, ir jei pakanka sugebėjimų, kantrybės, o svarbiausia – laiko, galima rasti būdą suderinti ir viena, ir kita: šiek tiek patobulinus, pritaikius, padailinus blogį jis kažkaip virs gėriu, ir mums nereikės galutinai ir visiškai atsisakyti to, ką norėtume išsaugoti. Toks įsitikinimas, mano manymu, yra pražūtinga klaida. [...] Gyvename ne tokiame pasaulyje, kur visi keliai yra tarsi apskritimo spinduliai, vis labiau artėjantys prie kits kito ir galiausiai susitinkantys centre. Tai veikiau pasaulis, kur kiekvienas kelias šiek tiek paėjėjus iškart skiriasi į du, o šie šakojasi vėl, ir ties kiekviena kryžkele turi rinktis. (S. C. Lewis)
Dvasinis gyvenimas yra šis tas daugiau nei fizinės, intelektinės ir emocinės veiklos suma. Jis visa tai apima, tačiau yra didesnis, gilesnis ir platesnis. Jis paliečia pačią žmogiškumo šerdį.
Gyvenimas drauge su Jėzumi yra didis nuotykis, nepaprasta meilės kelionė. Kai įsileidi Jėzų į savo širdį, viskas tampa neprognozuojama, bet kartu – ir viskas įmanoma.
Šią knygą sudaro nuoširdūs ir įžvalgų turtingi Henrio Nouweno laiškai aštuoniolikamečiam sūnėnui Markui, kuris sunkiai – kaip ir kiekvienas mūsų – bando rasti tikrąjį kelią sumaišties ir abejingumo kupiname pasaulyje. Parašyti Nouwenui būdingu grakščiu stiliumi, laiškai atskleidžia autoriaus įsitikinimą, kad kiekvienas galime džiaugtis dvasine pilnatve, jei tik kasdien rasime laiko atverti savo širdį Jėzui. Gilūs, išmintingi ir įtaigūs Laiškai Markui apie Jėzų yra Nouweno – mokytojo, vadovo ir dvasinio patarėjo – meistriškumo viršūnė. Tai puikus dvasinio įkvėpimo šaltinis kiekvienam tikinčiajam, pasiryžusiam keisti savo gyvenimą.
HENRIS NOUWENAS (1932–1996) – kunigas, vienuolis, misionierius. Priėmęs kunigystės šventimus, 20 metų dėstė teologiją Utrechte, Indianoje, Jeilyje ir Harvarde. Nuo 1986 metų vykdė vyresniojo ganytojo tarnystę Arkos judėjimui priklausančioje Toronto Aušros bendruomenėje, kurioje proto negalią turintys žmonės drauge su padėjėjais gyvena tarpusavio bendrystėje. Parašė apie 40 didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusių dvasinės tematikos knygų.
Balandžio 16 d. – Velykų sekmadienį – popiežiui emeritui Benediktui XVI sukanka 90 metų.
Beveik kiekvienas tikintysis kartais pasijunta pamirštas Dievo. Net Kristus ant kryžiaus yra sušukęs: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ XVI amžiuje karmelitų vienuolio šv. Kryžiaus Jono parašyta Tamsioji naktis laikoma vienu geriausių atsakymų į šį amžiną klausimą. Šv. Kryžiaus Jono dvasinio gyvenimo vizijoje būtina priimti ir patirti atsiskyrimo nuo Dievo skausmą, nes tik per jį bus pasiektas svarbiausias žmogaus tikslas – bendrystė su Dievu. To trokštanti siela turi būti atitinkamai parengta, apvalyta nuo nereikalingų ir neesminių dalykų, kad būtų pripildyta dieviškumo. Taip net skausmingiausi išgyvenimai įgauna prasmę ir pavirsta teigiama žmogaus augimo dalimi.
Pirmą kartą iš ispanų į lietuvių kalbą išversta knyga papildyta įvadu ir paaiškinimais, kurie padės skaitytojams geriau suprasti šio mistikos kūrinio gelmę.
