Vaikams apie Tikėjimo išpažinimą
Paaiškinti vaikams Tikėjimo išpažinimą – vienas didžiausių iššūkių ir tėvams, ir katechetams. Kaip kalbėti su vaikais apie Dievo slėpinius? Kokius žodžius parinkti? Tikėjimo išpažinimas apibendrina pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, sustiprina ryšį su Dievu bei Bažnyčia. Kad jis neliktų tik atmintinai iškalti žodžiai, gali padėti ši knygelė. Joje aprašyti smagūs vaiko ir tėčio pokalbiai, aptariant kiekvieną Tikėjimo išpažinimo teiginį, paskatins vaiko smalsumą ir taps atspirties tašku tolesniam vaiko ir tėvų dialogui.
Bruno Ferrero, Tikiu Iš italų kalbos vertė Rima Pūžaitė Dailininkė Anna Peiretti Įsigyti šią knygą galima ČIA
Kas yra depresija? Liga ar praeinanti emocinė būsena? O gal dvasinė problema, kurią padėtų išspręsti nuoširdi malda ir Atgailos sakramentas?
Daugelis, kuriuos aplenkė ši kančia, galvoja, kad supranta, ką reiškia išgyventi depresiją. Juk visi mes vienu ar kitu metu jaučiamės prislėgti. Visi esame jautę liūdesį, baimę ir dvasinį nuovargį. Dažnai manoma, kad depresija yra daugmaž panaši į kasdien patiriamą, tik galbūt kiek ilgiau ir stipriau išgyvenamą, tačiau iš esmės panašų nusiminimą. Tokia prielaida neteisinga. Depresija apima ir kūną, ir dvasią, veikia visą asmenį: emocijas, suvokimą, mintis ir fizinę sveikatą. Šiuolaikinė medicina depresiją laiko liga, tad depresija nėra tiesiog eilinis liūdesys, ji negali būti aiškinama tik niūriu ar intravertišku charakteriu. Dažnai tikintieji klysta manydami, kad tikėjimas turi apsaugoti nuo depresijos. Be abejo, dvasinė gyvenimo su Kristumi tikrovė – sakramentai, malda, teologinės tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, kaip ir prigimtinės dorybės ar gailestingumo darbai, nenuneigiamai svarbu mūsų psichikos sveikatai. Tačiau klaidinga manyti, kad kuri nors pasaulio religija gali padėti išvengti kančios, apsaugoti nuo depresijos ar kitų psichikos ligų.
Knygos autoriai paneigia klaidingą depresijos supratimą. Ilgametis darbas su depresija sergančiais pacientais padėjo knygos autoriui A. Kheriaty suprasti, kad efektyviausias gydymas esti tada, kai šiuolaikinės medicinos ir farmacijos laimėjimai derinami su dvasinėmis praktikomis, sakramentais, kai įsiklausoma į šventųjų ir Bažnyčios tėvų išmintį. Todėl medicininio gydymo metodus autoriai išmintingai sieja su krikščioniškųjų vertybių teikiama dvasine pagalba.
Knygoje išsamiai aptariami įvairūs depresijos tipai, nusakomi jų ir kitų nervinių sutrikimų skirtumai, nagrinėjamos dažnai neatskiriamai susipynusios genetinės, psichologinės, socialinės ir dvasinės depresijos priežastys, pristatomos medicinos mokslo naujovės, aptariami įvairių psichologinių terapijų privalumai ir trūkumai gydant depresiją. Nuosekliai laikantis požiūrio į žmogų, kaip į harmoningą sielos ir kūno vienovę, pabrėžiama tikėjimo svarba, kovojant su šia baisia ir pavojinga gyvybei liga.
Naujame dokumentiniame filme pasakojama sudėtinga pirmojo Dievo gailestingumo paveikslo istorija. 1934 metais, pačiam Jėzui paprašius, sesuo Faustina ir jos nuodėmklausys Mykolas Sopočka, padedant dailininkui, ėmėsi darbo ant drobės pavaizduoti Faustinos mistinius Gailestingojo Jėzaus regėjimus. Kas vėliau nutiko paveikslui, kur jis buvo slepiamas sovietų okupacijos metu, kas jį pargabeno į Vilnių, kodėl jis toks svarbus kiekvienam tikinčiajam, koks yra tikėjimo ir meno santykis, šioje kino juostoje pasakoja tuometinių įvykių liudininkai, dvasininkai, menotyrininkai, istorikai ir menininkai. Išskirtiniuose interviu kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis (Lietuva), arkivyskupas Gintaras Grušas (Lietuva), arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius (Baltarusija), vyskupas Henrykas Ciereszko (Lenkija), vyskupas Robertas Barronas (JAV), kun. Vaidas Vaišvilas (Lietuva), gailestingumo kulto tyrinėtojas Pranas Morkus (Lietuva), komikas Jimas Gaffiganas (JAV), aktorius, muzikantas Harry Connigas, Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis (JAV), kardinolas Stanisławas Dziwiszas (Lenkija), kardinolas Christophas Schönbornas (Austrija) ir kiti.
Simone Weil (Simona Vėj, 1909–1943) – viena iš didžiausių XX amžiaus asmenybių, pagarsėjusi ne tik savo filosofiniais, teologiniais, socialiniais veikalais, bet ir savo gyvenimo istorija. Prancūzų filosofo Alaino mokinė, baigusi filosofijos studijas, dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, dirbo gamykloje ir tarnavo pas ūkininką, kad iš arti pažintų kitokį pasaulį. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukusi į JAV, o vėliau persikėlusi į Londoną, badavo dalydamasi savo tėvynainių likimu, išseko ir mirė nuo džiovos trisdešimt ketverių metų.
Visos Simone Weil knygos pasirodė jau po jos mirties. Jos neretai lyginamos su M. de Montaigne’io „Esė“ ir B. Pascalio „Mintimis“. S. Weil kūryba ir gyvenimas darė įspūdį daugeliui žymių žmonių: prancūzų rašytojams A. Camus ir A. Gide’ui, vokiečių filosofui E. Frommui, ne vienam lenkų menininkui: poetui Cz. Miłoszui, kino režisierei A. Holland, teatro režisieriui K. Lupai, lietuvių rašytojams A. Nykai-Niliūnui ir J. Ivanauskaitei.
Gimusi žydo agnostiko šeimoje, Simone Weil priartėjo prie katalikybės, bet nesiryžo apsikrikštyti. Jos asmeniniai išgyvenimai ir dvasinės abejonės itin ryškiai atsispindi knygoje „Dievo laukimas“, kurią po jos mirties sudarė du jos draugai, kunigas Josephas Marie Perrinas ir savamokslis teologas Gustave’as Thibonas, įtraukdami į ją Simone Weil laiškus, rašytus J.-M. Perrinui 1942 m., dramatišku Antrojo pasaulinio karo metu, ir kelias esė: „Apmąstymai apie tinkamą mokslo panaudojimą mokykloje Dievo meilei ugdyti“, „Dievo meilė ir nelaimė“, „Numanomos Dievo meilės formos“, „Apie „Tėve mūsų“.
Visame pasaulyje Weil kūryba skaitoma dėl jos dvasinio gyvenimo autentiškumo, filosofinio mąstymo. Jos mintys, susipynusios su krikščionišku misticizmu, įveda skaitytoją į slaptingą erdvę, kurioje atsiveria sudėtinga ir gili dvasinė patirtis.
„Dievo laukimas“ kelia daugybę klausimų, susijusių su kiekvieno iš mūsų pašaukimu, kuris suprastinas kaip esminis būvis ir nuolatinė vidinė kova, nužeminant save ir iškeliant Dievą. Ši knyga atskleidžia, kaip Simone išgyveno atsiskyrimą nuo sakramentų, kaip kančioje pasitelkusi dėmesį išmoko laukti Dievo, kai atrodė, jog Jo nėra, kaip šis dėmesingas laukimas ją nuvedė į savęs atsižadėjimą ir mistinės meilės Dievui patyrimą. Ši knyga kartu su 2015 m. lietuviškai išleistu jos veikalu „Sunkis ir malonė“ stebina brandžiu jaunos moters intelektu ir neįtikėtinu sąžiningumu, jaudina skausmingu tyrumo ir Dievo ilgesiu.
Dykumos atsiskyrėliai – unikalus ankstyvosios krikščionybės reiškinys. Askezės, maldos ir tylos pripildytas atsiskyrėlių gyvenimas davė postūmį kitoms vienuolystės formoms. Tarp pasitraukusiųjų į dykumą ar tų, kurie rinkdavosi atsiskyrėlio gyvenimą mieste, būta ir moterų.
Dykumos motinų gyvenimai atskleidžia šias moteris buvus visiškai nepriklausomas, turėjusias vidinės jėgos ir ryžto pasipriešinti kultūros suformuotiems lūkesčiams ir gyventi taip, kaip pačios pasirinko. Jos evangelizavo, katekizavo ir kūrė tikėjimo bendruomenes.
Autorė surinko po įvairius šaltinius išblaškytas dykumų motinų gyvenimo nuotrupas ir jų pamokymus. Šių moterų istorijos atsiskleidžia gyvenimo dykumoje kontekstą ir padeda geriau pažinti ankstyvosios krikščionybės raidą, o lakoniški pamokymai veda iš triukšmo ir sumaišties į vidinės ramybės ir gilios bendrystės su Dievu pasaulį.
Liaudies išmintis byloja – maži vaikai, maži rūpesčiai. Bet kai jie paauga... Tada dūsauja visi – ir rūpestingieji tėvai, ir nuvargę mokytojai, ir visko matę socialiniai pedagogai. Ką jau kalbėti apie patį vaiką, belieka tik įsivaizduoti, kaip jam sunku įžengti į tą baisiąją paauglystę ir suvaldyti perversmą, kuris ištinka jį visą: jo kūną, mintis, socialinį bendravimą, pasaulėjautą. Juolab kad nėra nei patirties, nei išminties, nei atspirties, o tik kunkuliuojantis gyvybingumas. Dažnai vaiko santykis su tėvais nutolsta šviesmečiais, o atsiverti draugui ar draugei paauglio akimis atrodo labai rizikinga. Užsidaryti, pasislėpti – štai geriausias sprendimas! O, kad taip užsislaptinus būtų galima pratūnoti kokius penkerius metus. Bet visi, net ir patys paaugliai, žino, kad tai neįmanoma. Taigi, tuo metu, kai, vaizdžiai kalbant, paauglio ar paauglės kūne ir galvoje sproginėja petardos, jie, tėvų, pedagogų, kaimynų ir visų kitų pamokslautojų nuomone, privalo atitikti savo įsivaizduotus ir kitų primestus standartus! Užprogramuotas konfliktas. Bet koks – tiek vidinis, tiek išorinis.
Padėti mums ir mūsų vaikams suprasti, kas darosi jų galvoje paauglystės metu, galėtų E. Giordano, T. Lasconi ir G. Boscato knyga „Tėvai, spuogai ir kiti paauglystės rūpesčiai“. Tai lyg pirmosios pagalbos vadovėlis, kurį galima skaityti labai įvairiai. Galima pasiūlyti vaikui įvardyti labiausiai kamuojančią problemą ir surasti atsakymą arba skaityti kasdien po vieną skyrelį ištisai. Taip pat galima paprašyti, kad perskaitytą skyrelį jis aptartų su jumis. Tuomet pasijustumėte lyg netikėtoje ir smagioje kelionėje paauglystės kalnais, kai atstumas tarp jūsų ir vaiko mažėja, o jūs imate mėgautis vaizdinga panorama ar besimainančiu oru. Ir kaskart, įveikę dar vieną sunkumą, tampate stipresni. Kartu. Ir net jei jūsų vaikas skaitys šią knygą vienumoje, be ypatingų pasidalijimų, tai bus didelis pasiekimas ir pagalba jam, nes aiškumo, kas vyksta ir ką su tuo daryti, nori visi.
Knyga suteikia palengvėjimą, kad savo jausmuose, kylančiose iš įvairių situacijų, nesi vienišas – tą patį išgyvena ir kiti paaugliai. Tik dėl didžiulio nesaugumo jausmo dauguma užsidangsto Berlyno sienos storio kaukėmis, kad aplinkiniai nematytų, kas verda viduje. Ši knyga lyg veidrodis parodo tave patį ir leidžia pažvelgti į kito vidų. Nes ne kiekvienas moka atpažinti ir įvertinti savus baubus. Ypač, jei jausmai – tabu šeimoje. „Kas pradeda griauti sienas, tas už jų atranda spalvotą, judrų ir gyvą pasaulį“, – pakiliai teigiama itališkos dvasios kupinoje knygoje „Tėvai, spuogai ir kiti paauglystės rūpesčiai“ .
Tikslus problemų įvardijimas, neilgas kiekvieno skyriaus tekstas, kaskart jo gale Z kartos taip mėgstamas testas įžiebs šviesą ir taps lengviau orientuotis aplinkoje. Ir... bent retkarčiais paspausti tinkamą mygtuką savęs valdymo pulte.
Prieš metus Amanda Vans turėjo viską – mylintį vyrą, plačią giminę, draugų ir darbą intensyviosios naujagimių terapijos skyriuje. Tačiau viena diena sugriovė viską. Tą dieną ji prarado kūdikį. Dabar Amandos širdis tuščia.
Vaiko netekties skausmą išgyvenanti moteris niekaip negali atsigauti. Ji šalinasi žmonių, jai nelengva bendrauti su vaikus auginančiais giminaičiais. Kol kas Amanda nepajėgia grįžti ir į savo senąjį darbą – rūpintis kitų sergančiais naujagimiais jai be galo sunku. Padėtį dar labiau apsunkina santykiai su vyru, kuris taip pat labai skaudžiai išgyvena vaiko netektį ir kenčia matydamas nelaimės sugniuždytą žmoną. Amanda jaučia, kad juodu tolsta vienas nuo kito. Tad netikėtas kaimynės Emilijos prašymas lydėti ją kelionėje į Izraelį moteriai pasirodo kaip galimybė bent laikinai pabėgti nuo savo gyvenimo. Nepaprastas aplinkybių sutapimas lemia, kad jaunosios amerikietės kelionė į Jeruzalę tampa atsaku į nepažįstamos moters maldas. Tačiau ar į jos maldas bus atsakyta? Ar jos gyvenimas pasikeis?
„Nepažįstamosios malda“ – tai ne tik jautrus pasakojimas apie praradimą, skausmingą patirtį ir neviltį. Tai graži istorija apie gydančią meilės ir draugystės galią, atleidimą ir atsidavimą kitiems, kančios prasmę žmogaus gyvenime.
Visada bus kita diena pasakyti: „Myliu tave.“
Visada atsiras dar viena proga paklausti: „Ar galiu tau padėti?“
Bet jei klystu ir liko tik ši diena, norėčiau pasakyti, kad myliu tave ir tikiuosi, jog niekada vienas kito nepamiršime.
Rytojus niekam nėra pažadėtas, nei senam, nei jaunam, galbūt šiandien yra paskutinė galimybė apkabinti gyvenimą.
Tai kodėl šiandien nedarai to, ką atidedi rytdienai?
Kartais rytdiena niekada neateina.
Labai gailėsiesi, kad nespėjai laiku nusišypsoti, apkabinti ar pabučiuoti ir buvai per daug užsiėmęs, kad pasiūlytum kam nors tai, kas vėliau galėtų tapti paskutiniu tavo noru.
Prisimink savo artimuosius šiandien ir sušnibždėk jiems į ausį, kaip juos myli ir mylėsi visada.
Rask laiko pasakyti: „Man labai gaila“, „Prašau, išklausyk mane“, „Dėkoju“ ir „Viskas gerai“.
Jei rytojus neišauš, nesigailėsi to, ką padarei šiandien.
Gyvenimo ruduo – ypatingas laikotarpis, galbūt pats ypatingiausias. Tačiau pripažinkime: daugiau žmonių tiesiog sulaukia garbaus amžiaus, nei sugeba suprasti, kad jų metai yra didelė dovana. Ne kiekvienas moka teisingai įvertinti savo metus ir jais džiaugtis. Jaunimas šiuos žmones vadina „senjorais“, „vyresniais“, „vyresniąja karta“, netgi „senukais“, tačiau viduje jie jaučiasi tokie, kokie buvo. Žinoma, išskyrus metų skaičių. Ką reiškia senti, tapti vyresniu visuomenės nariu, senjoru? Kas atsitinka, kai suskaičiuojame savo metus ir nejučia nustembame, kad sulaukėme tokio amžiaus? Ar sulaukus senatvės dingsta viskas, kas buvo gera ir teikė pilnatvę? Kas yra ta senatvė? Betikslės egzistencijos ar naujo gyvenimo pradžia?
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra atskira nepertraukiamos gyvenimo tėkmės dalis. Kiekvienas jų leidžia mums atsinaujinti ir turi savo tikslą. Vėlyvasis suteikia laiko įsisavinti ankstesnius. Šiems metams – pamatuotai aktyviems, kupiniems brandos, patirties ir smalsumo, socialiai svarbiems ir dvasiškai reikšmingiems – lemta būti gerais metais. Senatvė yra prasminga, nesvarbu, kaip gyvename, kokių socialinių išteklių esame sukaupę. Kiekvienas gyvenimo etapas turi savo tikslą, ir paskutinio etapo tikslas nė kiek nenusileidžia ankstesniems. „Gerai nugyvento gyvenimo vakaras, – rašė prancūzų moralistas Joubert’as, – įžiebia žibintus.“ Brandūs metai nušviečia ne tik mus, bet ir mūsų artimuosius. Ir mes turime dėl to pasistengti. Tiesą sakant, vėlyvieji gyvenimo metai yra vieni geriausių ir reikšmingiausių. Tik svarbu suprasti, kodėl.
Gal jau priartėjote prie senatvės slenksčio ir gavote pirmąją pensiją? Gal jums neduoda ramybės tėvų problemos ir apskritai vyresnio amžiaus keliami iššūkiai? Gal tiesiog norite pasvarstyti apie senėjimo padarinius savo pačių gyvenimui? Ši knyga – kaip tik jums. Nebūtina jos skaityti ištisai ar nuosekliai. Kaip ir su pačiu brandžiu amžiumi, su ja verta susipažinti palengva, mąsliai ir rimtai. Po vieną temą. Prie šių puslapių dera grįžti nuolat, bent jau siekiant pajusti gyvenimo pulsą, keliaujant nuo vieno klausimo prie kito, iš vieno gyvenimo dešimtmečio į kitą. Brandžiame amžiuje prasideda visiškai naujas gyvenimas. Bėgantys metai ne vien dovanoja malonę vis dar egzistuoti – jie suteikia galimybę gyventi ypač gyvai.
