Dykumos tėvų posakiai, žinomi kaip Apophthegmata Patrum, yra vieni iš labiausiai skaitomų ir dažniausiai cituojamų tekstų krikščionybės istorijoje. IV a. pabaigoje Egipto vienuolinėje aplinkoje imta sudarinėti posakių rinkinius, kurie, praturtinti vėlesnių vienuolių kartų, greitai paplito senajame krikščioniškajame pasaulyje ir veikiai buvo išversti į visas ankstyvųjų viduramžių krikščioniškojo pasaulio kalbas. Šie taiklūs posakiai ir dialogai perduoda vienuolinės tradicijos išmintį ir patirtis. Neretai atrodantys drastiški ir perdėti vienuolių personažų žodžiai ir poelgiai modeliuojami taip, kad būtų įsiminti ar net išmokti atmintinai. Savo forma patarles ir parodijas primenančiais posakiais buvo siekiama pamokyti ir pralinksminti. Nors veiksmo fonas yra dykuma ir vilkimas vienuolinis apdaras, posakių vertė ilgainiui nė kiek nemenksta, nes jie atspindi žmonių viltis, pastangas, nesėkmes ir pasisekimus, kuriant santykius vienam su kitu ir su Dievu.