Šioje knygoje V. Albisetti toliau plėtoja ankstesnėse knygose pradėtą psichodvasingumo temą, nagrinėja visuomenės ir individo prieštaros, vidinio ugdymosi, asmeninio pasirinkimo klausimus.

„Rašau visiems, bet pirmiausia tiems, kurie nepainioja dvasinių ieškojimų su atliekamais vaidmenimis, nesidžiaugia savo statusu ir nemano, jog viską žino.Rašau tiems, kurie visada yra pasirengę mokytis ir atsiversti.

Visur įžvelgiu prasmę.

Jei pasaulis, kuriame gyvename, nepaisant visko, yra nuostabus, tuomet nėra jokių aklagatvių, nenaudingų gyvenimų, klaidingų susitikimų ar prarasto laiko.Šis pasaulis paslaptingas. Apie jį reikia pasakoti. Jį reikia patirti.

Neišgyvenu Dievo kaip kažko atskiro nuo žmonių.

Noriu išmokyti suprasti, jog Dievas visų pirma kalba per nesėkmes, nelaimes, prievartą, džiaugsmą, susitikimus, seksualumą, tamsiąsias asmenybės puses...

Tai kelionė iš apačios aukštyn.

Gyvenimo kelionė.“ (V. Albisetti)