Nežinojimo debesį XIV a. parašė nežinomas autorius, spėjama, kontempliatyvus vienuolis. Šis trumpas, lakoniškas kūrinys parašytas mokytojo laiškų mokiniui forma. Čia kruopščiai aptariamas visas kontempliacijos procesas. Pasak Debesies autoriaus, kontempliacija, kuri prasideda šiame gyvenime ir tęsiasi amžinybėje, yra būdas pažinti Dievą per meilę atsisakius racionalių svarstymų. Autorius tvirtina, kad puiku yra apmąstyti Dievo gerumą, visagalybę ir kitas savybes, bet dar geriau visa tai palikus gėrėtis pačia Dievo būtimi ir šlovinti Jį už tai, kas Jis yra. Dievas švelniai kviečia mus mylėti Jį, ir atsiliepdami į šį kvietimą turime tiesiog nurimti Jo akivaizdoje. Protas atsiremia į „nežinią“, tačiau širdis veržiasi pro šį „nežinojimo debesį“ ugningos meilės strėlėmis. Autorius aptaria daugybę realijų, su kuriomis susiduria kontempliuojantysis: nuodėmę, nuolankumą, tobulumą, perspėja apie kelyje tykančius pavojus, taikliai pašiepia įvairias klaidas.
Manoma, kad tai pats naudingiausias ir praktiškiausias kada nors parašytas vadovas ieškantiems dvasinės vienybės su Dievu, stebėtinai aktualus dar ir šiandien.