Kai kalbame apie atminimą – kalbame apie tapatybę. Atsimename, kas buvome, kas mus padarė tokius, kokie esame. Tuo pat metu tampame tuo, ką atsimename. Mūsų atsiminimas niekuomet neapsiriboja vien patirtimi, kad ir kiek ji rėptų. Jeigu išdrįstame – atrandame, kad atmintis yra daugiau nei užžėlęs asmeninių prisiminimų tvenkinys. Iš tiesų, atsiminti – tai palikti krantą, prie kurio esame prisišvartavę, ir išplaukti į atvirą jūrą, kad ir kokie pavojai ar džiaugsmai ten lauktų. Šį procesą yra tyrinėję didūs mąstytojai: Platonas, šv. Augustinas ir Carlas Gustavas Jungas. Jį savitai aprašė ir prancūzų rašytojas Marcelis Proustas.